Artūras Kokoškinas: TNS skaičiai kelia nerimą dėl popierinės spaudos ateities

Penktadienis, rugsėjo 3, 2010


Paskutinis TNS spaudos tyrimas, atliktas pavasarį, turiu prisipažinti, man sukėlė neramių minčių apie popierinės spaudos ateitį Lietuvoje.

Dar praėjusią vasarą buvo galima kalbėti, kad vidutinė didžiausių laikraščių ir žurnalų vieno numerio auditorija, jeigu ir krenta, tai krenta palyginus nedideliu greičiu. Tačiau palyginus 2008 ir 2010 metų pavasario skaičius, neigti nebegalima – procesas įsibėgėjo labai sparčiai. Ir tai reiškia, kad vis daugiau pinigų keliaus į internetą.

O tai savo ruožtu reiškia:

  • Mažesnes leidėjų pajamas (reklamos kaina internete yra gerokai žemesnė);
  • Mažiau arba prasčiau apmokamus žurnalistus;
  • Mažiau analizės, o daugiau faktų konstatavimo;
  • Daugiau faktų konstatavimo - mažiau galimybės konkuruoti su šaltiniais internete.

Kaip teisingai mini „Mediaskopas“ savo apžvalgoje, išliks tik tie popieriniai leidiniai, kurie nepaisant nuostolių sugebės pasiūlyti originalų, analitinį turinį.

Šiek tiek skaičių apie reitingų kritimą. Pavyzdžiui, „Vakaro žinių“, kurių skaitytojas tradiciškai yra vidutinių pajamų vidutinio ir vyresnio amžiaus gyventojas (ir rečiau naudojasi internetu), vieno numerio auditorija sumažėjo nuo 24.3 % iki 16.1 %. “15 minučių“, kurios skaitytojas yra didmiesčių gyventojas – nuo 17.1 % iki 10.1 %, t.y. beveik dvigubai.

Neblogai laikosi “Lietuvos Rytas” – jo popierinė versija skaitytoją praranda lėčiau. Kritimas per du metus – viso labo keli procentai nuo 18.7 % iki 15.1 %. Stiprus prekės ženklas ir daugelio įprotis pirkti šeštadienio numerį apsaugo nuo skaitytojų bazės erozijos. Kai kurie regioniniai leidiniai net ir sugeba pasididinti skaitytojų skaičių. Pavyzdžiui, jau minėtoji „Sekundė“.

Kai kurie balansuoja ties išnykimo riba. Pavyzdžiui, „Kurjer Wilenski“ auditorija sumažėjo nuo 1.1. % iki 0.3 %.

Mėnraščiai palaipsniui tampa nišiniu žiniasklaidos tipu. Pavyzdžiui, ilgametė žurnalų lyderė „Panelė“ sumenko nuo 9 % iki 4.5 %. Pasižiūrėjus į tikslinį segmentą (15 – 24 metų miestiečiai), kritimas atrodo dar rimčiau – nuo 20.3 % iki 7.7 %. Vieną “Cosmopolitan” numerį skaito viso labo 2.5 %. Kai kurie mėnraščiai tampa labai brangia priemone reklamai, nes reklamos kainos taip nekrenta kaip reitingai.

Ko gero, buvusių “didžiųjų žurnalų” (“Laima”, “Moteris”, “Cosmopolitan”, “Ieva” ir “Panelė”) ateitis tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuva yra nelengva. Didelė išleidimo savikaina ir panašus turinys jų gretas praretins. Jau dabar specializuoti žurnalai kai kada turi panašaus dydžio auditoriją. Pvz., „ComputerBild“ vieną numerį skaito 2 %, t.y. daugiau nei “Ievą“.

Atskira istorija yra savaitraščiai. Kadangi jie patenkina greito ir pigaus skaitalo poreikį, jų pasiekiama auditorija kai kada net ir auga. Pavyzdžiui, vieną „Žmonių“ numerį skaitančių sumažėjo nuo 18.5 % iki 15.7 %, „Ji“ – nepakito, o „Savaitės“ išaugo nuo 5.3 % iki 10.6 %. Iš tiesų, kam pirkti "didįjį" mėnesinį žurnalą, jeigu "Žmonėse" perskaitysi interviu su tais pačiais žmonėmis, o "Ji"paskaitysi apie mitybą ir seksualinį gyvenimą?


Daugiau įrašų

R. Rimkūnaitė: Ar internete galima tiksliai pasiekti visas 60 skirtingų Lietuvos savivaldybių?

Internetui kas dieną sparčiai žengiant į priekį, atrodo, kad įmanoma pasiekti ir pagal smulkiausius kriterijus atsirinktą vartotoją. Niekam nepaslaptis, kad lengvai galime pasiekti vartotoją, kuris lankėsi viename ar kitame puslapyje, kuris atliko tam tikrus veiksmus (pvz. elektroninėje parduotuvėje prekę įsidėjo į krepšelį, bet taip ir nenusipirko), kuris naudojasi tam tikro tiekėjo internetu, kuris naršo per tam tikrą naršyklę ar įrenginį ir pan. Taip pat vartotojus lengvai galime pasiekti ir pagal buvimo vietą – Vilnius, Kaunas, Klaipėda ar kitas miestas. Tačiau jeigu kampanijos tikslas pasiekti ne tik didžiuosius miestus, o visas šešiasdešimt Lietuvos savivaldybių parodant kiekvienai jų specialiai pritaikytą reklaminį sprendimą? Ar galima tiksliai pasiekti Kazlų Rūdą, Biržus, Pagėgius ar kitą, net mažiausią, Lietuvos savivaldybę?

K. Rimkus: Reklama jūsų nemato. Kol kas.

Šiokiadienio rytas. Pusryčiaudami akimis permetame keletą žurnalo puslapių. Pakeliui į darbą ant daugiabučio sienos pastebim naujai iškabintą čiužinio reklamą. Darbe, žinoma, nueiname į mėgstamiausią portalą. Grįždami užsukame į maisto prekių parduotuvę, kur sutinkame merginas, siūlančias sūrį, pasmeigtą dantų krapštuku, nuo lentynų kabančius akcijinius karulius ir dešimtis kitų reklaminių priemonių. Grįžę namo ramiai įsijungiame televizorių ir gaminamės valgyti. Lygiai vieną kartą šioje istorijoje mūsų veiksmas buvo užfiksuotas.

Prognozės : Lietuvos reklamos rinka šiemet augs

TNS LT dalinasi duomenimis iš reklamos rinkos ekspertų apklausos. Rezultatai parodė, kad šiemet Lietuvos reklamos rinka turėtų augti 4 proc. Didžiausias augimas numatomas interneto reklamai - 12 proc.

Pasiekti galvas ir širdis

Jūsų dėmesiui - tyrimų, praktikos ir 15 atvejų analizių rinktinė rodyta „Verslo žinių“ PREKYBOS FORUME 2015.

M. Anužytė: Koks ryšys tarp rinkimų rezultatų ir investicijų į reklamą?

Nuolat bandome įžvelgti ryšį tarp investicijų į reklamą ir pardavimų, tačiau dažniausiai tai darome su komerciniais prekiniais ženklais. Skirstome prekinius ženklus į: 1) naujus, turinčius augimo potencialą, 2) daug į reklamą investuojančius kategorijos lyderius, 3) „mylimus“ prekinius ženklus, kurių pardavimus veža labiau ne reklama, o lojalūs klientai, bei 4) pasirinkusius „išgyvenimo“ strategiją prekinius ženklus. O kas būtų jei tą pačią logiką kuria kalbame apie komercinius prekinius ženklus pritaikytume politinėms partijoms, rinkimams? Kokioje iš šių kategorijų nutūptų Lietuvos partijos? O gal rinkimų rezultatai visai nepriklauso nuo investicijų į standartinę (matuojamą) reklamą?