Žiniasklaidos stebėsenos bendrovė "Mediaskopas" išplatino pranešimą apie savo atliktą 2003 - 2010 metų trijų verslo sektorių (bankai, mobilieji operatoriai, gyvybės draudimas) analizę. Įdomiausi pastebėjimai:

• Lūžio tašku galima laikyti 2009 metus – būtent nuo to laikotarpio visuose analizuotuose verslo sektoriuose interneto šaltiniai pagal užimamą dalį visos komunikacijos atžvilgiu ėmė lenkti nacionalinius leidinius. 
• Verslo leidinių kategorija taip pat nukentėjo mažiau negu nacionaliniai leidiniai – jų dalis visos komunikacijos atžvilgiu analizuotuose sektoriuose išliko beveik nepakitusi.
• Spaudos leidinių tiražų analizė parodė, jog daugelio nacionalinių leidinių (“Lietuvos ryto”, “Respublikos”, “Lietuvos žinių”, “Vakaro žinių”) tiražas sumenko nuo 8% iki 43%, o dviejų leidinių (L.T. bei “Ekstra”) leidimas apskritai buvo nutrauktas, tik savaitraščio “Veidas” tiražas išaugo trečdaliu. 
• Todėl, tikėtina, jog ateityje “ant popieriaus” išsilaikys tik analitinius bei pramoginio turinio straipsnius pateikiantys leidiniai, tuo tarpu ilgą laiką informacijos šaltiniu buvę nacionaliniai leidiniai dar labiau užleis pozicijas interneto naujienų portalams.
• Regioninių laikraščių tiražų pokytis nebuvo ryškus, todėl jų ateitis - šviesesnė.

Beje, tai, kad regioniniams popieriniams leidiniams internetas grėsmės kelia mažiau, patvirtina ir TNS duomenys. Analizuojant vidutinę vieno numerio auditoriją kelių metų bėgyje, pvz., Panavežio "Sekundė" nerodo jokio auditorijos mažėjimo. 

"TechCrunch Europe" skelbia dėmesio vertą straipsnį apie JAV ir Europos e-komercijos skirtumus. Europoje, žinoma, net nėra vienos e-komercijos erdvės. Antra, rinkų išsivystymo lygis yra labai nevienodas. Lietuva, teigiama, yra tarp mažiausiai šioje srityje pažengusiųjų. 

Panašu, kad mūsų šalyje e-verslininkų dar laukia šviesus rytojus. 

Pasak naujos studijos, 40 % atvejų tai yra kuponai ir nemokami dalykai. Kiti procentai - ne ką geriau:

36% said they wanted to get freebies and 30% wanted updates on upcoming sales.

39% also want to show their support for a brand. But here's a key stat: only 17% are more likely to buy something after "liking" the brand.

Tačiau toje pačioje studijoje jos autoriai pabrėžia: fanas vien tik kuponais ir dovanėlėmis sotus nėra. Puslapis turi būti įdomus ir skatinti lankytis. Kitaip jie paprasčiausiai gali prenumeruoti jūsų naujienlaiškį apie naujausias akcijas.  

When consumers choose to FAN a brand, they expect a different type of interaction that contributes to the overall Facebook experience. They want fun, and they want to interact with their fellow Facebook friends.

Atlikę TNS duomenų, aprėpiančių 2009 ir 2010 metus, analizę, pastebėjome kelias įdomias tendencijas.

Nors elektroninis paštas ir „gūglinimas“ išlieka svarbiausiu mūsų šalies gyventojų užsiėmimu internete, labai sparčiai augo susidomėjimas internetinėmis parduotuvėmis. Per metus tų, kurie lankėsi, bet nepirko ir tų, kurie lankėsi ir pirko, išaugo 44 %. Žinoma, apsilankiusių, bet nieko nepirkusių vis dar yra daugiau nei tų, kurie pirko, tačiau šie skaičiai pakankamai įspūdingi. Šių metų pavasarį (kai buvo atliekama TNS apklausa) tik apsilankymą per pastaruosius 6 mėnesius deklaravo beveik 400 tūkst. Lietuvos gyventojų (beveik 25 % besinaudojančių internetu), o pirkimą – beveik 200 tūkst.

Nėra jokios abejonės, kad šie skaičiai tik augs. Tai skatina ne tik besitęsianti internetizacija, bet ir pačių interneto parduotuvių bumas. Juk sunku atsispirti, kai matai pasiūlymą pirkti Calvin Klein kvepalus su 80 % nuolaida arba palygini buitinės technikos kainas tradicinėje ir internetinėje parduotuvėje. E-komercija pamažu tampa būtina verslo auginimo strategijos dalimis. Tai liudija tiek visiškai šviežias „e.maksmos“ portalas, tiek ir sėkmingi „Biok“ bei „Čili“ projektai.     

Antroji labai ryški tendencija – vaizdo peržiūrų internete augimas. Gaila, kad TNS 2009 metų tyrimo metu nebuvo išskyręs klausimo apie tai, ar buvo žiūrimi įrašai vaizdo portaluose. Tačiau žiūrint į 2010 metų skaičius, abejonių nelieka – tai yra populiarus laiko leidimo būdas. Virš 700 tūkst. gyventojų teigė per pastarąjį pusmetį žiūrėję video interneto portaluose. Tai – beveik 50 % Lietuvos interneto naudotojų.

Kad augimas iš tiesų yra, netiesiogiai liudija TV laidų žiūrėjimo internetu augimas. Gyventojų, kurie tai darė, skaičius per metu išaugo 36 % iki 230 tūkst.

Tęsiantis greito plačiajuosčio interneto plėtrai (dabar jį turi apie 25 % Lietuvos namų ūkių), šie skaičiai irgi augs. Tad televizijoms metas galvoti apie tai, kaip išnaudoti susidomėjimą ir siūlomą produktą daryti patogesnį žiūrėti. Kol kas televizijų portalai yra XX a. pabaigos stiliaus – juose dominuoja programų tinklelis, bet ne ekranas žiūrėti laidas realiu laiku.

O interneto portalams metas suprasti, kad augant video peržiūrų internete skaičiui, augs susidomėjimas reklamos galimybėmis. Tačiau kol kainodara nebus pakoreguota prisitaikant prie „nudrožtų“ TV kainų (tai nereiškia, kad kainos turi būti vienodos), daug reklamos užsakovų jos neturės.   

Spauskite paveikslėlį didesniam vaizdui.

Iš pradžių internetas pasiūlė el. pašto rinkodarą, o dabar siūlo naują – socialinių medijų rinkodarą. Ar šių dviejų strategijų tikslinių grupių bruožai ir motyvaciją vienodi? Apklausos teigia, kad ne. ExactTarget duomenys rodo, kad pagrindinės priežastys, kodėl varotojai nori kompanijos siunčiamų el. laiškų yra nuolaidos ir akcijos, galimybė gauti kažką nemokamai ir išpardavimų naujienos.

Vartotojams „mėgstantiems“ („like“) kompanijos puslapį Facebook ar sekantiems („follow“) ją per Twitter, akcijos ir nuolaidos taip pat labai svarbu ir dažnai tai pirminė priežastis. Tačiau kita svarbi priežastis - parodyti draugams, kurias kompanijas jie palaiko.

Tai leidžia teigti, jog el. paštas yra labiau pasyvus kanalas, o tikrai aktyvūs prekės ženklo gerbėjai reiškiasi per socialines medijas. Sujungus šias dvi strategijas kompanijos turi galimybę padidinti abiejų efektyvumą 

Lietuvos istorijos naudojimas lietuviškoje reklamoje dažniausiai sukasi aplink kelias temas: Žalgiris, A. Smetonos laikai, Tarybų Sąjunga. Visa kita istorija tarsi nė neegzistuoja. Iš vienos pusės tai yra saugu – Žalgiris yra gerai žinomas reikalas, A. Smetona asocijuojasi su kokybe, o TSRS - su ne vienai kartai žinomu skoniu. Juk jeigu pagamintumei Oršos mūšio dešrą, tūlas pirkėjas pagalvotų, kad tai – gaminys iš Rusijos Federacijos. Nors tai – viena didžiausių lietuvių pergalių po Žalgirio mūšio, kurioje buvo nugalėta Maskvos kunigaikščio kariuomenė.

Iš kitos pusės šis saugumas yra apgaulingas, nes produktas niekaip neišsiskiria bendroje reklamos masėje. Kai du alūs, degtinė ir dar koks majonezas bei kebabas prabyla, kad jų privalumas yra tai, kad gėrimai yra susiję su Žalgiriu, dingsta bet koks išskirtinumas. Ir tas, ir tas Žalgirio skonio, tad perku tą, kurį dažniausiai matau. Pirkėjo neapgausi. Tad 0 % halo efekto produktams.

Tačiau mane kaip profesionalų istoriką domina dar ir kitas „žalgiriavimosi“ aspektas – istorijos supaprastinimas ir iškraipymas viešoje komunikacijoje. Pavyzdžiui, gerai žinoma, kad Žalgirio laikų lietuviai nedaug turėjo šarvuotų karių. 

Bet jeigu pasižiūrėtume, pavyzdžiui, į degtinės reklamą, pamatytume šarvuotus vokiečių riterius, pozuojančius kaip lietuviai. Arba, kaip pastebėjo vienas komentatorius, pamatytume Mordoro armiją su nazgulų vadu priešakyje. Bet ne lietuvių šarvuotą karį, kurio apranga buvo kitokia (apie ją paskaityti galima čia).

Suprantu, juk norisi kažkuo didžiuotis. Kadangi mums tiek šapokininkai, tiek tarybiniai istorikai 70 metų nuodijo smegenis, kad po Žalgirio neliko Lietuvos, Žalgirį tik ir teturime. Istorija savo pačių rankomis iškraipėme tiek, kad atrodome nelaimėlių tauta, kurią po Vytauto tik ir trypė priešai. Ką dar turime be Vytauto ir Žalgirio? Nugalabytą šv. Brunoną, prie Juodosios jūros pagirdytus žirgus ir neva mus pražudžiusią Liublino uniją. Skurdi istorija, ar ne?

Nors ir Žalgirio mūšis nebuvo jau toks viską lemiantis (kaip gali atrodyti iš reklamų ir oficialių valstybės vadovų kalbų). Ordinas jau iki jo buvo nusilpęs ir nebe toks aršus kaip Kęstučio laikais, kai kryžiuočių įsiveržimai siekdavo Vilnių ir toliau. O praėjus kelioms dešimtims metų po mūšio, kilo naujas karas su kryžiuočiais, iš kurio daugiausiai laimėjo Lenkija.

Tad užteks tų istorinių klišių. Norisi pergalių – jų galima prisirinkti: tiek kovose prieš Maskvą, tiek užkariaujant Livoniją, tiek kaunantis prieš lenkus dėl Volynės. Norisi kulinarinių stebuklų ir neva stebuklingai išlikusių gamybos tradicijų – jų galima rasti ir Abiejų Tautų Respublikos laikais, ir carinės okupacijos laikais.

Bus šviežia pirkėjo akiai ir ne tokie patys sau našlaičiai atrodysime.

„Facebook“. „Twitter“. „Foursquare“... Kiekvienais metais – po naują socialinį tinklą. Bet šį sykį nebekalbėsime apie „Facebook“ arba „Twitter“. Pirmasis pamažu tampa įprasta eilute kampanijos sąmatoje (nors dar ne masiškai). Antrasis mūsuose vis dar yra tik nišinis reikalas.

Bet net jeigu nespėjote pakankamai įsigilinti į pirmuosius, laikas pradėti galvoti apie dar vieną galimybę reklamai – „Foursquare“.

Labai supaprastinant, tai – socialinis tinklas, kurio nariai pažymi vietas kuriose lankosi ir renka taškus. Tie, kurie surenka daugiausiai, tampa „Mayors“ (merais). Pavyzdžiui, galima tapti „Čili Kaimo Savanorių 1” meru. Galima tapti dailės galerijos arba Vingio parko meru. Skamba kvailokai? Taip. Tačiau tai užkabina ir nepaleidžia, nes visi nori būti gaujos vadais. Bent jau virtualiai.

Be to, gali matyti kur lankėsi draugai ir kaip recenzavo tą vietą, ir t.t. Galimybių atrasti miestą iš naujo yra nemažai.  

Ir turiu jausmą, kad „Foursquare“ bus Lietuvoje gerokai didesnis už „Twitter“, nes čia – pramogos ir „Vilnius in Your Pocket“ mišinys. Daugeliui ši nauda yra žymiai apčiuopiamesnė nei „Twitter‘io“ „information network“. Tad neabejoju, kad „Foursquare“ auditorija neapsiribos tik paaugliais ir jaunais biurų darbuotojais. Juk anksčiau ir „Facebook“ buvo laikomas tik vaikų žaidimais. Juolab, kad išmaniųjų telefonų rinkos dalis auga žaibišku greičiu.   

Kaip tai išnaudoti verslui? Geriausiai šis socialinis tinklas tinka, ko gero, kavinėms ir krautuvėlėms. Štai kelios galimybės:

• Tie lankytojai, kurie apsilankė N kartų, gauna nuolaidą.
• Tie lankytojai, kurie tapo Merais (o varžybos dėl karūnos vyksta nuolat), gauna taurę vyno. Taigi skatinamas lojalumas ir dažnesnis apsilankymas varžantis.
• Parduotuvės vadovas stebi komentarus ir priima atitinkamus sprendimus.

Čia paminėjau tik pačius paprasčiausius dalykus. Būdų reklamai surasti galima ir daugiau.

Nuotraukoje, pasiskolintoje iš "Foursquare" puslapio, galima matyti "įsičekinimo" langą ir pasiūlymą Merui.

Jeigu atidarinėjate restoraną, galeriją arba kokią nors kailių parduotuvę, jūs, be abejonės, norite žiniasklaidos dėmesio. Nes galvojate, kad netrukus duryse stumdysis nekantrūs pirkėjai arba valgytojai.

Žiniasklaidos dėmesio paprasčiausiai susilaukti: a) jeigu RsV agentūra yra profesionali ir randa įdomų kampą istorijoje apie atidaromą vietą; b) pasikviesti p. M. Petruškevičių ir dar kelis nuolatos viešumoje šmėžuojančius asmenis, juos vaišinti ir laukti, kad fotografai (kažkodėl kai kas juos vadina “paparaciais”) nufotografuos. Tada redaktoriai įdės į “Žmones”, “Laisvalaikį” ir “Stilių”.

Tačiau manęs nepaleidžia įsitikinimas, kad valgytojai arba kailių pirkėjai nuotraukose mato naujas p. M. Petruškevičiaus kelnes, bet visiškai nekreipia dėmesio į vietos, kurioje tai vyksta, pavadinimą. Jie nekreipia dėmesio ir į interjerą, nes paprasčiausiai jo nemato. Apie maistą nėra nė kalbos, nes apie jį – nė žodžio.

Tokių vienodų atidarymų netrūksta. Visur tie patys veidai. Ir jie nieko neduoda naujo kailių salono prekės ženklui. O salonas arba restoranas po metų užgęsta.   

O visa tai galima padaryti paprasčiau, pigiau ir, svarbiausia, efektyviau, pasikviečiant žmones, rašančius blogus. Jeigu atidarinėjamas naujas restoranas arba baras, kodėl nepasikvietus moterų, rašančių apie maisto gaminimą, daiktus ir gyvenimą? Jeigu atidaromas interjero salonas, ar reikia tik tų pačių veidų iš nuotraukų, ar geriau padaryti išskirtinį vakarą rašytojoms? Nes jos turi skaitytojų, kurios (ir kurie) turi šeimas bei draugų. Jie visi kalbasi, planuoja pirkinius bei laisvalaikį. Ir svarbiausia, blogeriai turi skaitytojų pasitikėjimą, kuris gali nukreipti restorano potencialių restorano klientų srautą viena arba kita kryptimi.

Skaičiai? Kažkada jau rašiau, kad didesni blogai skaitytojus skaičiuoja dešimtimis tūkstančių. Nezinau.lt turi apie 150’000 unikalių (t.y. nepasikartojančių) lankytojų per mėnesį, „Pragaro virtuvė“ – apie 35’000.

O čia galima pasižiūrėti kaip su blogerėmis bendradarbiauja „Mineraliniai Vandenys“.